Annelies Marie „Ana“ Frank, jauna Vokietijos žydė, geriausiai žinoma dėl jos po mirties publikuoto Dienoraščio, kuriame ji aprašė dvejus jos su šeima metus, praleistus slapstantis Amsterdame. Anos dienoraštis turbūt yra pasaulyje populiariausias holokausto literatūros kūrinys.
Ji gimė 1929 m. Frankfurte, Vokietijoje. Siekdama išvengti nacių persekiojimo, jos šeima bėgo į Amsterdamą. 1930 m. jos tėvas įkūrė sėkmingą verslą. Frankų šeima gyveno savo prieškariniame bute iki 1942 m., kai vieną dieną vyresnioji dukra Margot gavo oficialų nurodymą vykti į nacių darbo stovyklą. Pasinaudojusi savo planu vėlesniam laikui karo metu, šeima pasislėpė slaptame Anos tėvo Otto Franko įmonės pastato priestate. Kartu slapstytis jie priėmė Otto verslo partnerį Hermaną van Pelsą, jo žmoną Augustę ir sūnų Peterį.
Šiuo laikotarpiu besislapstanti ir smalsi paauglė Ana rašė apie tai, ką išgyvena. 1944 m. pavasarį, išgirdusi karo transliaciją su prašymu pateikti tiesioginius pranešimus apie okupaciją, keitėsi ir Anos rašymas: ji redaguodavo ir perrašydavo skyrius, pasikeitė jos stilius ir atsirado naujos temos. Be kasdienio gyvenimo slėptuvėje, Ana tyrinėjo savo tautinę ir religinę tapatybę bei svarstė kitomis brandžiomis temomis, įskaitant sudėtingus santykius su mama, romantinius santykius su Peteriu van Pelsu ir fizinius paauglystės pokyčius.
1944 m. rugpjūčio 4 d., kai Anai buvo 15 metų, Franko slapstymosi vietoje buvo atlikta krata po nežinomo skundo, šeima buvo suimta ir įkalinta Vesterborko tranzitinėje stovykloje. Kitą mėnesį jie buvo deportuoti į Aušvicą. 1944 m. spalį Ana ir Margot buvo išsiųstos į Bergen-Belseną, kur 1945 m. kovą, kelios savaitės iki stovyklos išvadavimo, abi mirė nuo šiltinės. Otto Frank vienintelis šeimoje išgyveno holokaustą.
Po karo, olandas krikščionis Miepas Giesas, padėjęs pasislėpti Frankų šeimai, perdavė Anos tėčiui jos dienoraščius. Otto Frankas iš jų sudarė knygą, kurią pavadino „Merginos dienoraštis“. Pirmiausia ji buvo išleista 1947 m. Nyderlanduose, o vėliau buvo išversta į daugiau nei 50 kalbų. Amsterdamo Prinsengracht gatvės namas Nr. 263, kuriame jie slėpėsi, tapo muziejumi, kurį per metus aplanko tūkstančiai.
