Mošė Bejskis gimė 1920 m. Dzialoszyce kaime Lenkijoje, šalia Krokuvos. Dar būdamas jaunas, Mošė prisijungė prie jaunimo judėjimo „Zionist“, koordinavusio lenkų ir žydų migracijos klausimus su britų Palestinos mandatu. Deja, silpna širdis ir vokiečių invazija į Lenkiją 1939 m. sutrukdė jam išvykti kartu su bendraamžiais.
1942 m. dauguma Krokuvos žydų, įskaitant ir Bejski šeimą, buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas. Mošė ir jo broliai Uri ir Dov buvo deportuoti į Krokuvos priemiestyje įrengtą Plašovo koncentracijos stovyklą.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Krokuvoje gyveno daugiau nei 60 000 žydų. Iki 1945 m. beveik visi buvo deportuoti į Aušvicą arba Plašovą.
Vieną naktį Mošė ryžosi bėgti iš stovyklos, jam pavyko išsisukti nuo sargybinių ir prasisprausti pro tvoras. Ištrūkęs jis bandė ieškoti prieglobsčio pas buvusius kaimynus, kurių vaikai buvo jo draugai ir klasės draugai. Baimindamasi nacių, šeima atsisakė jį priimti. Iš nevilties Bejskis grįžo į Plašovą.
„Jie buvo tarsi gyvi skeletai. Gerai prisimenu, kaip remdamiesi vienas į kitą ir vos vilkdami kojas jie įslinko į stovyklą. Tikiuosi, kad niekam neteks tokio vaizdo pamatyti dar kartą. Jų buvo beveik 100…“
Pagaliau Mošė ir du jo broliai buvo įtraukti į sąrašą darbams Oskaro Šindlerio gamykloje. Karo metu Mošė gaminio guminius antspaudus su nacių simboliais, taip pat padirbinėjo įvairius dokumentus ir pasus, kuriuos naudodamas Šindleris padėjo daugeliui žydų pabėgti iš Lenkijos.
1945 m. gegužę trys Bejski broliai pagaliau Sovietinės armijos buvo išlaisvinti.
Pasibaigus karui Bejskis emigravo į Izraelį ir tapo teisininku. Nedaugelis žinojo, kad Mošė išgyveno holokaustą, kol 1961 m. apie tai teisme paliudijo Adolfas Eichmannas. Bejskio parodymai atskleidė jaudinančią informaciją apie siaubingas Plašovo koncentracijos stovyklos sąlygas, žydų kalinių neviltį ir bejėgiškumą.
Prabėgus metams, Mošė Bejskis prie Jad Vašemo memorialo tapo Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėju ir Teisingumo komisijos pirmininku.
Bejskis daugelį metų palaikė artimus santykius su Oskaru Šindleriu, o 1974-aisiais, šiam mirus, jaudinančiai apie jį pasisakė.
Šaltinis: Jad Vašemas
