Arnoldas Erlangeris gimė 1916 m. Ichenhauzene, Vokietijoje, Pirmajame pasauliniame kare tarnavusio mėsininko šeimoje. Būdamas 13 metų, kai tėvai nebegalėjo leisti jo į mokyklą, Arnoldas susirado darbą fabrike. 1935 m. naciai išleido Niurnbergo įstatymus. Jo sesuo prarado darbą, o šeimai buvo draudžiama dalyvauti socialinėse, sportinėse ir kultūros organizacijose. Po Krištolinės nakties Arnoldas ir dar 30 000 vyrų buvo suimti ir išsiųsti į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Neužilgo jis buvo paleistas, su sąlyga, kad per tris mėnesius paliks Vokietiją. Erlangeris bėgo iš šalies ir 1939 m. vasario mėnesį pasiekė Nyderlandus, kur fermoje įsidarbino kalviu. 1940 m. viduryje, po dieną trukusių bombardavimų, Nyderlandai pasidavė naciams.
„Ant rankos turėjau ištatuiruotą numerį, visose stovyklose mums buvo priskiriami numeriai, mes nebebuvome laikomi žmonėmis. Tačiau tik Aušvice numerį ištatuiravo ant rankos. Kitose koncentracijos stovyklose numeriais žymėdavo mūsų uniformas arba ant kaklo pakabindavo lentelę su numeriu.“
Neužilgo Erlangeris buvo suimtas ir pradėjo kelionę po koncentracijos stovyklas. Puirmiausia jis pateko į Ommeno darbo stovyklą, kurioje turėjo linksminti vokiečių karininkus ir kęsti pasityčiojimus. Po to jis pakliuvo į Buna-Monovicą, pagalbinę Aušvico stovyklą, kur dirbo laukuose, suvirintoju. Vėliau jis buvo išsiųstas į Flosenburgo koncentracijos stovyklą, kur buvo priverstas dirbti dar daugiau fiziškai varginančių darbų. Flosenburgo kaliniai buvo išlaisvinti 1945 m. balandį. Erlanderis buvo vienas iš dviejų savo kaimo žydų, išgyvenusių holokaustą. Pasibaigus karui, Erlanderis grįžo į Nyderlandus, kur susituokė su žydų tautybės moterimi, kurios vyras mirė per holokaustą. Iš viso jis prarado apie dvidešimt penkis artimuosius (tetas ir dėdes). Vėliau Erlangeris paliko Europą ir išvyko į Australiją, kur parašė memuarus „Rinkitės gyvenimą“. Juose jis pasakoja apie savo patirtį holokausto metu ir kaip asmens gebėjimas dirbti nuspręsdavo kitų kalinių likimą. Kai Buna-Monovicos darbo stovykloje susilaužė ranką, jis tęsė darbus, nepaisant to, kad negalėjo rankoje išlaikyti įrankių. Šaltinis: „JHC Melbourne“
