Rita Levi-Montalcini gimė 1909 m. Turine, Italijoje, žydų sefardų šeimoje. 1938 m. Italijos fašistų lyderiui Musoliniui paskelbus prieš žydus nukreiptus įstatymus, ji buvo pašalinta iš Turino universiteto.
Šie rasių įstatymai neleido Montalcini tęsti jokių pažangiųjų mokslų Italijoje. 1939 m. ją pakvietė Briuselio neurologinių tyrimų institutas, kur ji turėjo dalyvauti mokslinių tyrimų projekte. Tačiau ten ji išbuvo neilgai, nes baimindamasi vokiečių puolimo tais pačiais metais grįžo į Italiją.
Jos šeimai reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų – emigruoti į JAV arba likti Italijoje ir paklusti Musolinio rasės įstatymams. Šeima nusprendė likti Italijoje, tačiau išvyko iš Turino. Atvykusi į Florenciją, Rita savo miegamajame įrengė laboratoriją ir tęsė tyrimus.
„Turiu būti dėkinga Musoliniui už tai, kad jis priskyrė mane žemesnei rasei. Tai man leido atsiduoti ir mėgautis savo darbu, nors ir ne universitetuose, tačiau bent jau miegamajame.
1943 m. vokiečiai įsiveržė į Italiją, surinko daugumą šiaurinėje šalies dalyje gyvenusių žydų ir ištrėmė į Aušvicą. Mokslininkai teigia, kad nuo 1943 m. rugsėjo mėn. iki karo pabaigos 1945 m. kovą, iš Italijos į koncentracijos stovyklas buvo ištremta daugiau kaip 10 000 žydų. Dauguma jų, apie 7 700, buvo nužudyti pačiame Aušvice.
Iki 1944 m. rugpjūčio, kai Italija buvo išlaisvinta, Ritos šeima Florencijoje buvo priversta slapstytis.
Jai padėjo ne žydų šeimos. 1986 m. Rita Levi-Monaltcini gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinose srityse už nervų augimo faktoriaus atradimą. Vėliau ji įkūrė paramos programą, skirtą jaunoms Afrikos mokslininkėms. Ji mirė 2012 m., būdama 103 metų.
Šaltinis: Pasaulio žydų kongresas
