„Reinhardo operacija“ buvo žydų žudymai, vykdyti Vokietijos neaneksuotose Lenkijos dalyse, pirmiausia Treblinkos, Sobiboro ir Belzeco naikinimo centruose. Ši operacija pradėta vykdyti 1941 m. Vėliau, nacių „Galutinio sprendimo“ kūrėjo Reinhardo Heidricho, nužudyto 1942 m. pavasarį, garbei ji pavadinta „Reinhardo operacija“. Žudymai Belzece buvo vykdomi nuo 1942 m. kovo iki gruodžio; Sobibore nuo 1942 m. gegužės iki 1943 m. spalio; Treblinkoje nuo 1942 m. liepos iki 1943 m. spalio. „Reinhardo operacija“ tęsėsi iki 1943 m. lapkričio, o jos metu nužudyta 42 000 žydų, todėl operacija pavadinta „Derliaus rinkimo švente“. Iš viso JAV memorialinio holokausto aukų muziejaus specialistų vertinimu, „Reinhardo operacijos“ metu nužudyta maždaug 1,7 milijono žydų ir nežinomas skaičius lenkų, romų ir sovietų karo belaisvių.
„Reinhardo operacijos“ dalimi taip pat tapo kelios priverstinio darbo stovyklos, įskaitant Trawniki, Budzyn, Poniatowa ir Majdanek, kol pastaroji formaliai nebuvo paversta į koncentracijos stovyklą.
„Reinhardo operacijos“ stovyklų aukoms nužudyti daugiausia buvo naudojamos anglies monoksido dujos, nors Majdaneke buvo naudojamas „Zyklon B“, o priverstinio darbo stovyklose Trawniki ir Budzyn daug žydų mirė nuo sunkaus darbo arba buvo sušaudyti.
Už „Reinhardo operacijos“ vykdymą nuo jos pradžios iki 1943 m. pabaigos atsakingas buvo Odilo Globocnikas, Liublino apygardos SS ir policijos vadas. Stovyklų statybą ir valdymą prižiūrėjo Cristianas Wirthsas, kuris, kaip ir daugelis kitų „Reinhardo operacijos“ dalyvių, buvo paprasčiausi „Eutanazijos programos“ įrankiai.
„Reinhardo operacijai“ pasibaigus, Treblinkos, Belzeco, Sobiboro ir Chelmno stovyklos buvo išardytos, žemė suarta ir perduota lenkų ūkininkams. Šiandien šalia jų pastatyti memorialiniai paminklai.
