Janušas Korčakas buvo lenkų-žydų rašytojas, pediatras ir vaikų teisių gynėjas. Prieškarinėje Lenkijoje Korčakas buvo populiarus knygų ir radijo laidų autorius, o papuolęs į Varšuvos getą rūpinosi našlaičiais. Nepaisant gautų pasiūlymų užtikrinti saugumą, 1942 m. jis lydėjo vaikus į Treblinkos mirtininkų stovyklą.
1879 m. garsaus Varšuvos teisininko šeimoje gimęs Henryk Goldszmit tapo rašytoju ir savo slapyvardžiui pasirinko Lenkijos literatūrinį personažą – Janušą Korčaką. 1911–12 m. jis tapo Varšuvos našlaičių prieglaudos direktoriumi, prieglaudoje taikė savo principus, užtikrindamas vaikų teises ir orumą.
1920 ir 1930 m. jis tapo žymia Lenkijos visuomenės figūra dėl savo raštų ir laidų apie švietimą ir vaiko raidą. Lenkijoje augant antisemitizmo bangai ir 1935 m. mirus Jozefui Pilsudskiui, jo laidos buvo nutrauktos, tačiau literatūrinė reputacija išliko.
1940 m. kartu su kitais 350 000 Varšuvos žydų jis priverstinai turėjo gyventi gete. Kartu su juo į getą persikėlė ir jo našlaičių namai, pradžioje Chlodna, o vėliau Sienna gatvėse. Iki 1942 m. vasaros našlaičių namuose gyveno apie 200 vaikų. Korčako dienoraštis byloja apie sudėtingas sąlygas ir jo prisirišimą prie vis didėjančio našlaičių skaičiaus.
1942 m. rugpjūtį, „didžiojo deportavimo“ iš Varšuvos geto metu, naciai atkreipė dėmesį į našlaičius ir visus juos deportavo. Nepaisant galimybių užsitikrinti tam tikrą saugumą, Korčakas pasirinko lydėti savo auklėtinius į stotį iš kur 1942 m. rugpjūčio 5 arba 6 dieną jie visi buvo išvežti. Mes negalime tikrai žinoti, kodėl jis taip pasielgė, tačiau jo raštai kalba už jį patį – svarbiausia pasirūpinti vaikų poreikiais. 1942 m. gegužę savo geto dienoraštyje jis rašė: „Miestas vaikus, kaip jūra kriaukleles, atneša pas mane, o aš tiesiog stengiuosi būti su jais geras. Aš neklausiu, iš kur jie, kuriam laikui atvyko, kur ir kodėl vyksta.“
