Klausimas, kiek Vokietijos visuomenė palaikė rasinę nacių politiką, buvo intensyvių diskusijų objektas. Šio klausimo perspektyvoje būtina atskirti tris laikotarpius: nacių partijos atėjimas į valdžią (1924–1933 m.), prieškario laikotarpis (1933–1939 m.) ir Antrasis pasaulinis karas. Pažvelgus bendrai, prieš nacių atėjimą į valdžią vokiečių tauta galėjo ir nesuprasti, kad antisemitizmas yra centrinė nacių ideologijos ašis, nes prieš rinkimus ši tema nebuvo stipriai eskaluojama; prieškariu, Trečiojo Reicho laikotarpiu, rasinę politiką skatino visuomenė ir režimas. Antrojo pasaulinio karo metu apie žydų likimą Vokietijoje ir kitur daugelis gerai žinojo. Šių trijų laikotarpių metu režimui besipriešinanti opozicija (ir jos nariams taikomos bausmės) pasikeitė iš esmės.
Iki 1933 m. (kilimo į valdžią laikotarpiu) nacių propagandoje buvo vartojami žiaurūs antisemitiški vaizdiniai, tačiau antisemitizmo vaidmuo sumenko srityse, kuriose buvo siekiama jį sustiprinti. Tyrimai rodo, kad vokiečiai tapo antisemitiški dėl nacių režimo, o antisemitizmas nebuvo pagrindinė NSDAP sėkmės priežastis. Tačiau prieškario laikotarpiu (1933–1939 m.), siekdami komercinės naudos, Vokietijos piliečiai patys ėmėsi veiksmų, leidžiančių mažinti žydų verslo daromą įtaką šalies ekonomikai. Gestapo policijos įrašai atskleidžia, kad dauguma suėmimų už rasinių įstatymų pažeidimus įvykdavo gavus informatorių pranešimus, tačiau dabar neįmanoma nustatyti, ar tokie informatoriai stengėsi dėl asmeninės naudos, ar ideologijos vedami.
Antrojo pasaulinio karo metu, okupuotos Lenkijos ir SSRS kariai savo laiškais ir nuotraukomis išplatino žinias apie žydų padėtį Vokietijoje ir „Rytuose“ ir apie prieš juos vykdomus žiaurumus. Informaciją taip pat skleidė ir propagandinė sąjungininkų medija, ir rezistencinės organizacijos, pavyzdžiui, Miuncheno „Baltoji rožė“. Palaipsniui kovos su vidaus opozicija priemonės tapo šiurkštesnės, o bausmės už pagalbą žydams ir jų slapstymą – griežtesnės.
Kalbant apie galimybes priešintis rasiniams įstatymams ir vykdomiems žiaurumams, didžiausia atsakomybė krenta patiems nusikaltimų vykdytojams. Yra daugybė pavyzdžių, kai kareiviai ir policininkai, pareiškę nenorą dalyvauti žudymo operacijose, nuo jų buvo „atleidžiami“. Tačiau nėra nė vieno pavyzdžio, kur asmenys, atsisakę žudyti, būtų buvę nubausti.
