1943 m. balandį vykusioje Bermudų konferencijoje susitiko Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovai. Tai buvo reakcija į vis didėjantį spaudimą Ruzvelto administracijai imtis veiksmų prieš augantį Europos žydų persekiojimą ir žudynes. 1942 m. rudenį Pasaulio žydų kongreso atstovas Gerhartas Riegneris informavo žinomą JAV žydų lyderį rabiną Stepheną Wise’ą apie Vokietijos planus išnaikinti Europos žydus. JAV valstybės departamentas nenoriai patvirtino pranešimą, o Wise’as Niujorko Madisono aikštės soduose suorganizavo mitingą ir asmeniškai padarė įtaką Ruzvelto sprendimui.
Tačiau pati konferencija buvo daugiau viešųjų ryšių pratybos, o ne konstruktyvus gelbėjimo galimybių aptarimas. Bermudai buvo pasirinkti specialiai, siekiant maksimaliai atsiriboti nuo spaudos. Kaip ir 1938 m. „Evian“ konferencijoje, dėl darbotvarkės buvo susitarta iš anksto ir joje nebuvo numatyta aptarti „radikalių“ priemonių, pavyzdžiui, JAV ar Palestinos imigracijos kvotų didinimo. Delegatai net atsisakė aptarti humanitarinės pagalbos stovyklų kaliniams siuntinių klausimą. Vietoj to, dalyviai aptarė „Evian“ konferencijos metu įsteigto tarpvyriausybinio pabėgėlių komiteto, skirto deryboms su nacistine Vokietija, atgaivinimą, nors trečiaisiais karo metais jau nebuvo nė vienos partijos, su kuria būtų galima derėtis. Konferencija nieko nepasiekė.
