Daugelis koncentracijos stovyklų pagal galimybes buvo iš karto užkonservuotos. Kitos išsaugotos kaip memorialai. Koncentracijos stovyklų likimai pokariu priklausė nuo trijų aplinkybių: vietinių nacionalinių vyriausybių požiūrio, buvusių kalinių ir jų artimųjų aktyvumo ir pačių stovyklų veiklos karo metu.
Pokarinės Rytų ir Vakarų Vokietijos vyriausybės koncentracijos stovyklas išsaugojo. Daugeliu atveju, kaip ir Dachau, pagrindinės stovyklos buvo išsaugotos, o pagalbinės nugriautos. Panašiai su Mauthausen stovykla pasielgė ir Austrijos vyriausybė. Šis požiūris dažnai buvo taikomas ir perkeltųjų asmenų stovyklomis. Didžiąją Bergen-Belsen stovyklos dalį sugriovė britų armija, siekdama sustabdyti ligų plitimą, nors šioje stovykloje iki 1950 m. gyveno perkeltieji asmenys. 1952 m. Bergen-Belsene buvo pastatytas paminklas, o 1966 m. stovykla atvėrė duris lankytojams. Tyrimai ir edukaciniai darbai nebuvo pradėti iki 1980 m. 2007–2011 m. vyko visos stovyklos renovacijos darbai.
Vakarų Europos šalių vyriausybės pasekė Vokietijos pavyzdžiu: tranzitinės ir darbo stovyklos buvo išsaugotos Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir kitose šalyse. Daugelis šių stovyklų, kaip Nyderlandų Vesterborkas, tapo labiau memorialinėmis vietomis nei muziejais, dažnai dėl kalinių ir jų artimųjų aktyvumo. Pastangas išsaugoti memorialus buvusio komunistinio bloko šalyse apsunkino nesutarimai dėl to, kam tokie memorialai būtų kuriami – holokausto aukoms žydams ar žiaurumus patyrusiems kitų tautų piliečiams.
Anksčiau Vokietijos okupuotoje Lenkijoje buvusių mirtininkų stovyklų ateitis iš esmės priklausė nuo jų būklės karui pasibaigus. Aušvicą ir Majdaneką Raudonoji armija išlaisvino beveik tuo pačiu metu. Lenkijos parlamento įstatymu šios stovyklos buvo išsaugotos ir 1947 m. čia buvo atidaryti muziejai. 1987 m. Aušvicą aplankė buvęs JAV ambasadoriaus Ronaldas S. Lauderis. Jis įkūrė fondą, kuris padėjo Aušvico-Birkenau stovyklą išsaugoti ir prižiūrėti.
Reinhardo operacijos stovyklas naciai sunaikino pasibaigus žudymams, o Treblinkos ir Sobiboro atveju – kaliniams sukilus. Stovyklos buvo suartos ir apsodintos medžiais, o kotedžuose apgyvendinti Lenkijos ūkininkai. 1958 m. Lenkijos vyriausybė Treblinkoje pastatė paminką: 17 000 akmenų simbolizuoja stovykloje nukankintus žmones. Vienas iš akmenų yra skirtas lenkų ir žydų mokytojo Janušo Korčako atminimui, kuris 1942 m. kartu su savo globos namų vaikais buvo nužudytas. 1960 m. nedideli paminklai taip pat buvo pastatyti Belzeke ir Sobibore. 2004 m. Belzeke buvo pastatytas naujas, kur kas didesnis paminklas ir atidarytas centras lankytojams. Sobiborą dar ketinama plėsti. Chelmne paminklo nebuvo iki 1990 m., kai griuvo komunistinis režimas.
