Vesterborko stovykla Nyderlanduose geriausiai žinoma dėl 1942 m. „žydų klausimo galutiniame sprendime“ numatytos tranzitinės funkcijos. Tai buvo vieta, į kurią 1942–1944 m. laikinai buvo siunčiami tūkstančiai Nyderlandų žydų, vykstančių į mirtininkų stovyklas.
1939 m. Nyderlandų vyriausybė Vesterborką įkūrė nacistinės Vokietijos pabėgėliams priimti. Nuo 1942 m. stovykla veikė kaip SS tranzitinis punktas (Durchgangslager). 1942 m. liepos 15–16 d. iš Vesterborko į Aušvicą buvo pervežta 2030 žydų. Jie atvyko liepos 17 d. Aušvico kronikoje nurodyta, kad 449 deportuotieji buvo nužudyti tik atvykę.
Nuo 1942 m. spalio stovyklai vadovavo SS oberšturmfiureris Albertas Konradas Gemekeris. Jo pavedimu kiekvieną antradienį vyko trėmimai. Nuo 1942 m. liepos iki 1944 m. rugsėjo iš Vesterborko išvyko 103 ešelonai su 97 776 tremtiniais. Tremtiniai buvo gabenami į Aušvicą, Sobiborą, Tereziną (Theresienstadt) ir Bergen-Belseną. 1944 m. gegužės 19 d. iš Vesterborko į Aušvicą taip pat buvo ištremti 245 sintai ir romai.
Vesterborkas buvo pirminė Anos Frank ir kitų „Slaptojo priestato“ (Prinsengracht g. 263) gyventojų stotelė. Vesterborke jie buvo laikomi iki rugsėjo 3 d., o vėliau buvo išvežti į Aušvicą. Per kitus šešis mėnesius visi Prinsengracht gatvės priestato gyventojai, išskyrus Oto Franką, buvo nužudyti įvairiose stovyklose: Ana ir jos sesuo Margot mirė 1945 m. Bergen-Belsene nuo šiltinės.
