1938 m. liepos mėn. „Evian“ konferencijoje nepasiekta jokių esminių susitarimų, nes šalys nenorėjo prieštarauti vidaus opozicijai ar kitaip rizikuoti padidinti savo imigracijos kvotas. Vienintelė Dominikos Respublika ėmėsi veiksmų, tačiau ji buvo per maža, kad galėtų padėti tūkstančiams žmonių, beviltiškai bandantiems išvykti iš Vokietijos ir Austrijos.
Konferenciją 1938 m. kovo mėn. sušaukė JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas, tai Amerikos žydams suteikė vilties. Tačiau ruošiantis konferencijai paaiškėjo, kad Didžioji Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos nepritaria tolesnei imigracijai, o JAV, apimta šovinistinių nuotaikų, imigracijos kvotas ketina didinti Lotynų Amerikos valstybėse, o ne pas save. Didžioji Britanija nurodė, kad konferencijoje dalyvaus tik tuo atveju, jei nebus diskutuojama dėl Palestinos, o Prancūzija reikalavo, kad susitikimai būtų slapti. 1938 m. Jungtinių Valstijų žurnale „Fortune“ išspausdinta apklausa atskleidė, kad beveik 68 % apklausos dalyvių nuomone „…esamomis sąlygomis pabėgėlių geriau nepriimti“. Mažiau nei 5 % amerikiečių palaikė imigracijos kvotų didinimą.
Konferencijoje susitikę trisdešimt dviejų šalių atstovai sutarė nieko nedaryti. Kai Didžioji Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos atsisakė iniciatyvos, kitos šalys taip pat atsisakė ko nors toliau imtis. Australijos delegatas gėdingai pareiškė: „Mes neturime rimtų rasinių problemų ir nenorime tokių importuoti, siūlydami kokias nors didelio masto užsieniečių migracijos schemas“. Yishuv (žydų bendruomenei otomanų valdomoje Palestinoje) atstovavusiai Goldai Meir nebuvo suteikta net galimybė kreiptis į delegatus.
