Albanija buvo unikali Europoje, dėl didesnio jos žydų gyventojų skaičiaus 1945 m. nei 1938 m. Taip atsitiko dėl albanų taikyto tolerancijos ir svetingumo kodekso „Besa“, kas išvertus reiškia „laikytis pažado“. Vietinės albanų bendruomenės atvykėlius priimdavo ir apsaugodavo.
1938 m. Albanijoje buvo apie 200 žydų – tai tik mažytė 800 000 albanų, daugiausia musulmonų, populiacijos dalis. Žydų skaičius dramatiškai išaugo iki maždaug 1800, kai žydų pabėgėliai iš Vokietijos, Austrijos, Serbijos, Graikijos ir Jugoslavijos tranzitu vyko į Ameriką, Turkiją ir Palestiną.
1939 m. Albaniją užpuolė Italija. Italija bandė įvesti rasinius įstatymus, tačiau nereikalavo, kad žydai dėvėtų identifikacinius ženklus. Taip pat žydams nebuvo draudžiama švęsti žydų švenčių. 1941 m. Kosovas buvo įtrauktas į Didžiąją Albaniją, o vokiečiai pareikalavo, kad italai jiems perduotų maždaug 500 šio regiono žydų. Kartu su grupe kalinių, įvardytų kaip „nepageidaujami užsieniečiai“, buvo nužudyta tik apie šešiasdešimt žydų. Žydai pabėgėliai buvo siunčiami į taip vadinamus „koncentracijos laukus“ šalia Kavalės, o maždaug 100 žydų šeimų iš Prištinos buvo išvežti į Beratą. Galiausiai apie 400 žydų, daugiausia pabėgėlių, buvo ištremti į Bergen-Belseną, iš jų maždaug 177 žuvo.
1943 m. rugsėjį, kritus Musoliniui, Albanijos valdymą perėmė Vokietija. Vokiečiai reikalavo pateikti žydų sąrašus, tačiau Albanijos vyriausybė atsisakė paklusti. Vokiečių vykdytą Vloros žydų suėmimo operaciją sužlugdė vietiniai partizanai, pademonstravę pasipriešinimą šiame Albanijos regione. Daugelis vokiečių bandymų rasti žydus buvo nesėkmingi dėl albanų atsisakymo bendradarbiauti. Viena žydų gelbėtojų, Lime Balla, Jad Vašem (Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti) įkūrėjams papasakojo, kaip albanams pavykdamo paslėpti žydus:
Mes buvome neturtingi – neturėjome net pietų stalo – tačiau niekada nesutikome iš jų imti pinigų už maistą ar pastogę. Aš nuėjau į mišką parsinešti malkų ir vandens. Šalia namų auginome daržoves, todėl valgyti užteko visiems. Žydai slapstėsi mūsų kaime penkiolika mėnesių. Mes aprengėme juos ūkininkų drabužiais, kad būtų panašūs į mus. Net vietinė policija žinojo, kad valstiečiai slapsto žydus.
