„Vel d’Hiv“ – tai žiemos dviračių treko pavadinimas. Tai vieta Paryžiuje, į kurią 1942 m. liepos 16–17 d. Prancūzijos policija suvarė nuo 7 000 iki 13 000 kitų šalių ir gyventojo statuso neturinčių žydų. Praėjus penkioms dienoms sulaikytieji buvo perkelti į tranzitines stovyklas, o paskui į Aušvicą, kur didžioji jų dalis buvo nužudyti.
Prieš žydus nukreiptos priemonės Prancūzijoje suintensyvėjo 1942 m. Gegužę žydai buvo verčiami dėvėti geltonąją žvaigždę, o birželį SS vadovybė susitiko su Prancūzijos atstovais, kad koordinuotų suėmimus visoje šalyje. Pasiruošime dalyvavo Prancūzijos policijos viršininkas René Bousquet ir žydų reikalų komisaras Louis Darquier de Pellepoix. Jie gavo Vokietijos sutikimą pakeisti suėmimų datą – liepos 14-ąją (Bastilijos diena) į liepos 16-ąją. Liepos 13 d. Paryžiaus policijos vadas Emile Hennequin išsiuntė prefektūrai (rajono policijos skyriui) išsamius veiksmų planus. Jų tikslas buvo Paryžiaus apylinkėse suimti 28 000 žydų. Policijos pareigūnams buvo nurodyta ataskaitas teikti kas valandą.
Iki liepos 16 d. Paryžiaus policija, Prancūzijos pareigūnai ir antisemitinės bei fašistinės politinės partijos „Parti Populaire Francais“, kuriai vadovavo Jacques Doriot, nariai suėmė daugiau nei 11 000 žmonių, tarp kurių 3 625 buvo vaikai. 6 000 suimtųjų buvo iš karto išsiųsti į Dransi mieste įkurtą tranzitinę stovyklą. Likusieji dar penkias dienas buvo laikomi „Vel d’Hiv“ treke. Remiantis kai kuriais vertinimais, bendras suimtųjų skaičius siekė 13 000.
Stiklinės „Vel d’Hiv“ lubos buvo užsandarintos ir nudažytos mėlyna spalva, kad atitiktų valdžios karo laikotarpio reikalavimus, todėl viduje temperatūra sparčiai kilo. Dėl netinkamos higienos bei nuolatinio maisto ir vandens trūkumo (kaliniai gaudavo tik Raudonojo Kryžiaus ir kvakerių tiekiamus davinius), sąlygos viduje sparčiai blogėjo. 2017 m. Sarah Lichtsztejn-Montard (įvykių metu jai buvo 14 metų) Prancūzijos televizijai papasakojo apie tokias sąlygas: „Viduje jau buvo apie 5 000 žmonių. Tai buvo siaubinga. Viduje skambėjo baisus klegesys. Vaikai bėgiojo visur aplinkui, tačiau nemažai suaugusiųjų tiesiog tyliai laukė. Visur sklido siaubinga smarvė. Keli tualetai greitai užsikimšo. Mačiau suaugusiuosius tuštinantis visur.“
Praėjus penkioms dienoms sulaikytieji buvo išsiųsti į Dransi, Pithiviers ir Beaune-la-Rolande tranzitines stovyklas. Suaugusieji buvo atskirti nuo savo vaikų ir išsiųsti į Aušvicą. Po kelių mėnesių į Aušvicą buvo išvežti ir ten nužudyti 3 000 vaikų. Iš viso apie 77 000 Prancūzijoje gyvenančių žydų buvo nužudyti koncentracijos stovyklose ir žudymų centruose.
