Koncentracijos stovykla – tai nacistinės Vokietijos institutas, skirtas politiniams priešams ir oponentams įkalinti. Stovyklos dažnai buvo įkuriamos šalia didžiųjų miestų. Taip naciai demonstravo savo polinkį naudoti smurtą ir terorą. Stovyklos įbaugino ir nutildė galimą opoziciją. Kaliniai koncentracijos stovyklose buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis, juos kankino, marino badu, o kai kuriose stovyklose naudojo medicininiams eksperimentams.
Pirmoji šių stovyklų buvo atidaryta 1933 m. kovo mėn. Dachau mieste, netoli Miuncheno, Bavarijoje. Pirmaisiais režimo metais tarp kalinių buvo komunistų, socialistų, socialdemokratų, Jehovos liudytojų, homoseksualų, nusikaltėlių ir kitų, kuriuos naciai laikė iškrypėliais.
Po 1938 m. lapkritį įvykusio Krištolinės nakties pogromo buvo suimta ir koncentracijos stovyklose įkalinta maždaug 30 000 Vokietijos ir Austrijos žydų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijos valdžia praplėtė koncentracijos stovyklų tinklą. Tarp naujų stovyklų atsirado: priverstinių darbų stovyklos (pvz., „Neuengamme“, Vokietija), kurios buvo skirtos išnaudoti kalinius darbams, jų pelnas atitekdavo SS; tranzitinės stovyklos (pvz., „Westerbork“, Nyderlandai), skirtos supaprastinti žydų transportavimą; naikinimo stovyklos (pvz., „Treblinka“), kurias daugiausia sudarė dujų kameros, SS barakai ir patalpos nužudytųjų daiktams rūšiuoti.
