Vokietijos okupuotoje Lenkijoje įkurtas Aušvicas buvo didžiausias nacių pastatytas koncentracijos stovyklų kompleksas. Jį sudarė trys pagrindinės stovyklos ir beveik 50 antrinių: Aušvicas I (koncentracijos stovykla); Aušvicas II-Birkenau (didžiausia Aušvico stovyklų sistemos dalis, kurioje buvo koncentracijos stovykla ir žudymų centras); ir Aušvicas III-Monovitzas, esantis šalia „IG Farbenindustrie“ statomos sintetinės gumos gamyklos.
Tarp 1940 ir 1945 m. mažiausiai 1,3 milijono žmonių, daugiausia žydų, buvo deportuota į Aušvico stovyklų kompleksą, iš jų 1,1 milijonas buvo nužudyti. Tarp aukų buvo maždaug 1 milijonas žydų, 74 000 lenkų, 21 000 romų, 15 000 sovietų karo belaisvių ir nuo 10 iki 15 tūkstančių kitų žmonių, įskaitant mažiausiai 43 homoseksualus.
Nors iš pradžių stovykla buvo skirta lenkų politiniams kaliniams, 1942 m. kovą naciai čia pradėjo įgyvendinti Galutinį sprendimą. Šiuo tikslu Aušvico II-Birkenau stovykloje jie sukonstravo dujų kameras ir krematoriumą.
Aušvicas buvo Europos žydų naikinimo centras, o tarp išgyvenusių yra nemažai garsių vardų. Aušvico kaliniai daugiau nei kitų stovyklų kaliniai – Elie Wiesel, Primo Levi, Imre Kertesz ir daugelis kitų, – daug pasakojo apie holokaustą ir pavertė Aušvicą jį apibūdinančiu simboliu. 2005 m. sausio 27 dieną, minint Aušvico 1945 m. išlaisvinimo metines, Generalinė Jungtinių Tautų Asamblėja oficialiai įvardijo kaip Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną.
