Žydai priešinosi naciams įvairiais būdais: fiziškai, dvasiškai ir morališkai.
Daugelyje getų ir stovyklų vyko ginkluoti pasipriešinimai. Vienas garsiausių pavyzdžių – 1943 m. balandį–gegužę vykęs pasipriešinimas, kurio metu keli likę Varšuvos geto žydai neprisileido vokiečių karių beveik mėnesį. Kiti žydai prisijungė prie partizanų ir kitų rezistencinių grupių visoje okupuotoje Europoje ir kovojo su vokiečiais.
Taip pat buvo dvasinio pasipriešinimo atvejų. Getuose gyvenantys žydai neleido naciams su jais elgtis nežmoniškai, t. y. atimti iš jų civilizuoto gyvenimo atributų. Kai Vokietijos valdžia uždraudė žydams getuose mokyti savo vaikus, jie rengdavo slaptas mokymosi klases. Žydai taip pat organizavo slaptas pamaldas per šabą, įvairias religines žydų šventes ir minėjimus.
Galiausiai žydai getuose ir lageriuose morališkai ir emociškai palaikė vienas kitą, net dujų kamerose. Yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip prieš mirtį žydai dainuodavo tautines ir religines dainas ar kaip tėvai guosdavo vaikus stovėdami ant daubos krašto prieš sušaudymus.
