Lenkų advokatas Rafaelis Lemkinas genocido sampratą
sukūrė iš dalies reaguodamas į holokaustą, tačiau taip pat ir į ankstesnius
bandymus sunaikinti ištisas tautas, etnines ir religines grupes. Po holokausto
taip pat buvo įvykdyti keli genocidai. Tačiau teisininkai, istorikai ir
socialiniai mokslininkai ne visada sutaria, ar šį terminą galima taikyti kai
kuriose situacijose, ir linkę vartoti kitus terminus ar apibrėžimus,
pavyzdžiui, „nusikaltimas žmonijai“.
1948 m. gruodį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Konvenciją dėl
genocido nusikaltimų prevencijos ir baudimo už juos, Konvencija tarptautine
teise įtvirtino genocidą kaip nusikaltimą. Šioje Konvencijoje genocidu laikoma
toliau išvardytos 5 veikos, kuriomis siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti
kurią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:
- tos grupės narių žudymas;
- rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;
- tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų,
kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį;
- priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių
gimstamumą, naudojimas;
- prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.
Tarptautiniai kompetentingi teisminiai organai po
holokausto nustatė tris genocidų atvejus.
Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai nustatė, kad 1994 m. įvykdytas
tutsių ir nuosaikiųjų hutų išžudymas Ruandoje buvo genocidas. Per maždaug 100
dienų, nuo 1994 m. balandžio iki liepos mėn., nuo 500 000 iki
1 000 000 ruandiečių, kurių didžioji dauguma buvo tutsiai, išžudė
hutų milicija (Interahamve), prezidentinė sargyba ir civiliai, kurie tikėjo
viešai transliuojama propaganda ir raginimu žudyti. Genocido vykdytojai
aukas žudė dažniausiai asmeniškai, mačetėmis ir kuokomis, dažnai jų namuose ar
bažnyčiose. Nors daugeliui Ruandoje ir už jos ribų buvo aišku, kad smurtas yra
neišvengiamas, tačiau situacijos niekas netikrino net tris mėnesius, o tuo
tarpu tarptautinė bendruomenė diskutavo, ar smurtas yra genocidas.
Taip pat Tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas
Jugoslavijai ir
Tarptautinis teisingumo teismas 1995 m. nustatė, kad Bosnijos musulmonų
įvykdytas Bosnijos serbų išžudymas Srebrenicoje, Bosnijoje, buvo genocidas.
2018 m. lapkričio mėn. JT remiamos nepaprastosios
Kambodžos teismų kolegijos atstovai paskelbė, kad Raudonieji khmerai –
radikalusis komunistinis režimas, valdęs Kambodžą 1975–1979 m., įvykdė genocidą prieš šios šalies musulmonų čamų
vietnamiečių mažumas.
Tai nereiškia, kad kiti masiniai žiaurumai akademinėje perspektyvoje negali
būti laikomi genocidu. Be to, nusikaltimai, kurie gali neatitikti teisinio
genocido apibrėžimo, „nusikaltimai žmonijai“ ar „karo nusikaltimai“, gali būti
vienodai pražūtingi. Diskusijos apie konkrečių nusikaltimų apibrėžimus ir
pobūdį yra svarbios ir būtinos, tačiau negali būti diskusijų apie bandymą
suskirstyti aukų kančias.
Galiausiai, nors Genocido konvencijos priėmimas tarptautiniu mastu buvo nepaprastai reikšmingas įvykis, tai nėra vienintelis holokausto palikimas. Holokaustą išgyvenusių žmonių patirtų traumų tęstinumo suvokimas pagilino mūsų supratimą apie ilgai išliekančius smurto padarinius. Tai padėjo išgyvenusiems ir kitiems kurti strateginius naujo gyvenimo, po išgyvento siaubo, planus.
