Rabinė Regina Jonas buvo viena pirmųjų žydžių teologių ir pirmoji moderniosios eros moteris, įšventinta į rabines. Dvejus metus kalėjusi Terezine (stovykloje, skirtoje pasižymėjusiems ir pagyvenusiems žydams), 1944 m. spalį Aušvice paskutinių žudynių metu ji buvo nužudyta.
Regina Jonas gimė 1902 m. Berlyne, religingoje darbininkų šeimoje. Nors akademinėje veikloje ji nepasižymėjo, baigusi licėjų (aukštąją mokyklą) įstojo į Aukštąjį žydų studijų institutą. Baigusi institutą 1930 m., tapo religijos mokytoja, o jos disertacijos tema buvo „Ar moteris gali tapti rabine?“. Dėl konservatyvių to meto Talmudo profesoriaus pažiūrų Regina Jonas tik 1935 m. galėjo laikyti baigiamąjį rabinų egzaminą. 1935 m. gruodžio 27 d. liberalus rabinas daktaras Maksas Dienemannas išdavė jai rabinės diplomą. Jos statusas kėlė nuolatinius ginčus, be to, daugelis stačiatikių ir pažangiųjų žydų jo nepripažino.
Naciams ir toliau persekiojant žydus, daugelis Vokietijos rabinų ieškojo prieglobsčio užsienyje, todėl panelė rabinė Regina Jonas darėsi vis reikalingesnė progresyviesiems žydams. Jos sprendimas likti Vokietijoje, kaip ir Leo Baecko, Vokietijos žydų lyderio, pelnė jai daugelio pagarbą.
1941 m. Regina Jonas, kaip ir daugelis vyresnių nei 14 m. žydų, buvo paskirta dirbti gamykloje. Išgyvenęs Gadas Beckas, dirbęs kartu su ja gamykloje, prisimena, kad net ir ten ji išliko rabine. Jis rašė: „Jos sinagoga buvo visur su ja“. Nepaisant dažnų siūlymų palikti Vokietiją, Regina Jonas atsisakė. Per 1939 m. Šavuotą ji pareiškė, kad nacių laikotarpis buvo „išbandymo ugnimi metas“, o Vokietijos žydai turėtų prisiimti istorinę naštą ir tapti žydų ateities garantais, kurie „kyla už Izraelį ir tęsia mūsų protėvių iš Sinajaus darbus“, nes „tuomet grandinė nenutrūks ir mes įgysime jėgų kilniai vykdyti savo pareigas“.
1942 m. lapkritį naciai deportavo Reginą Jonas ir jos motiną į Tereziną, kur Regina Jonas ir toliau mokė, studijavo ir pamokslavo.
