Prieš žydus nukreiptas taisykles ir priemones galima suskirstyti į tris laikotarpius arba fazes: Vokietijos ir Austrijos žydų persekiojimas ir priverstinė emigracija 1933–1939 m.; getų ir represijų laikotarpis Vokietijos okupuotose Rytų teritorijose 1939–1941 m.; ir sistemingo naikinimo etapas nuo 1941 m. vidurio iki karo pabaigos. Istorikai nesutaria dėl tokios politikos motyvų ir ketinimų.
Iš pradžių, 1940–1950 m., pasitelkdami intencionalistinį požiūrį, istorikai teigė, kad žydų naikinimą paskatino asmeninė Hitlerio neapykanta žydams. Jie teigė, kad nuoseklūs jo prieš žydus nukreipti pareiškimai, nuo pat politinės veiklos pradžios 1919 m. iki paskutiniojo „Testamento“ 1945 m. rodo, kad jis atėjo į valdžią turėdamas labai aiškų tikslą – bent jau pašalinti žydus iš Vokietijos.
Tačiau laikui bėgant, kiti specialistai, atsižvelgdami į visuomenės pastangas visoje Vokietijoje pašalinti žydus iš vokiečių kasdienio gyvenimo, griežtėjančius įstatymus ir didėjantį kumuliacinį radikalėjimą, atkreipė dėmesį į poreikį struktūrizuoti įstatymus ir numatyti jiems konkrečias funkcijas. Taip pat jie atkreipė dėmesį į 1930 m. pabaigoje sudarytus planus skatinti arba priverstinai įvykdyti žydų emigraciją iš Vokietijos ir į kitų šalių nesugebėjimą pasiūlyti saugaus prieglobsčio tūkstančiams pabėgėlių. Tarptautinės pastangos surasti sprendimą pabėgėlių krizės problemai buvo nenuoširdžios ir apgailėtinai neadekvačios.
Prasidėjus karui, žydų padėtis pablogėjo, o naujai užkariautose okupuotos Lenkijos teritorijose jie dažnai buvo suvaromi į getus. Tačiau po 1941 m. Sovietų Sąjungos įsiveržimo, prie žydų deportacijos iš Vokietijos į mirtininkų stovyklas prisidėjo dar ir operatyvinių grupių veikla, esamų koncentracijos stovyklų, tokių kaip Aušvicas, plėtimo darbai ir žudymo centrų statybos. Nors nėra jokio dokumento, kuriame Hitleris aiškiai nurodytų vykdyti „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ planą, dėl to tikslios datos sužinoti negalime, bendru sutarimu manoma, kad 1941 m. vasarą vokiečiai perėjo prie labiau sistemingos žudymo programos.
[Intencionalizmas: įsitikinimas, kad naciai veikė vadovaudamiesi ilgalaikiu planu arba sąmokslu dėl žydų identifikavimo, sutelkimo ir galiausiai žudymo, kuris buvo pradėtas vykdyti dar prieš jiems ateinant į valdžią 1933 m.]
[Funkcionalizmas: įsitikinimas, kad daugelis sprendimų žudyti buvo priimti dėl gyvenamosios vietos, maisto trūkumo ir kitų iššūkių, o juos vykdė SS ir kiti žemesnio lygio pareigūnai, o ne centrinė valdžia.]
[Kumuliacinis radikalėjimas: vokiečių istoriko Hanso Mommseno sugalvotas terminas, skirtas apibūdinti tai, kaip vokiečių verslas, profesinės organizacijos ir net fiziniai asmenys engė žydus, išskirdami juos iš Vokietijos visuomenės, viršydami nacių režimo įvestus reikalavimus.]
