Holokaustas – tai nacistinės Vokietijos, jos sąjungininkų ir kolaborantų bandymas išžudyti Europos žydus. Per šešerius Antrojo pasaulinio karo metus dėl sistemingo, biurokratinio, valstybės remiamo ir vyriausybės organizuojamo persekiojimo ir priespaudos visame kontinente žuvo šeši milijonai Europos žydų.
Žydų persekiojimas Vokietijoje prasidėjo 1933 m., beveik iškart po nacių atėjimo į valdžią. Tačiau sistemingas masinis žydų naikinimas vyko Antrojo pasaulinio karo metu. Iš pradžių Vidurio ir Rytų Europoje buvo įrengiami getai ir vykdomi masiniai sušaudymai. Vėliau, nuo 1941 iki 1945 m., prasidėjo žydų deportavimas į Aušvicą, Treblinką ir Belzecą, pradžioje iš okupuotos Lenkijos, o vėliau ir kitų okupuotų Europos šalių. Šią sistemingo žudymo programą naciai pavadino Galutiniu žydų klausimo sprendimu.
O štai Sovietų Sąjungoje žydai dažniausiai būdavo sušaudomi per masinius sušaudymus. Beveik trečdalis holokausto aukų buvo nužudyti ten, kur gyveno arba netoliese. Į getus ar stovyklas jų negabendavo. Be to, naciai žydus persekiojo ne tik Europoje. Žydai, suimti Tripolyje, buvo deportuoti į Bergen-Belseną, o kiti, iš Bengazio, išsiųsti į darbo stovyklą Austrijoje.
