Getai – tai vokiečių okupuotos Rytų Europos miestų rajonai, kuriuose izoliuoti žydai buvo priversti gyventi atskirai nuo likusių gyventojų. Daugiausia getų buvo įkurta Vokietijos okupuotoje Lenkijoje ir Sovietų Sąjungos teritorijose iki 1941 m. Vokietijos invazijos.
Mokslininkai nesutaria, koks getų vaidmuo nacių planuose dėl Europos žydų. Kai kurie teigia, kad tai buvo sąmoningas žingsnis sutelkti žydus tam tikrose vietose, siekiant juos sunaikinti. Kiti mano, kad dideli getų ir jų priežiūros skirtumai rodo, kad iš pradžių jie galėjo būti vietinės priemonės invazinėse teritorijose, kuriose gyvena daug žydų – iki Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje ir Sovietų Sąjungoje žydų populiacija buvo didžiausia pasaulyje.
Pirmasis getas buvo įkurtas 1939 m., po
Vokietijos invazijos, Petrakavo mieste. 1944 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn.
Lodzės mieste buvo likviduotas paskutinis getas.
Daugelis getų buvo izoliuoti sienomis ir tvoromis, tačiau Bendzine ir Sosnovece
getai buvo „atviri“, leidžiantys žydams vykti į darbą ir kitas vietas.
Didžiausias getas buvo Varšuvoje, kuriame kartu gyveno daugiau nei 400 000
žydų. Nuo 1942 m. vasaros nacių valdžia pradėjo žydų deportaciją į
mirtininkų stovyklas, o po metų pradėjo getų likvidavimo ir likusių žydų
deportavimo procesą.
