1944 m. vasarą žlugus Rytų frontui, naciai pradėjo kraustyti kalinius į okupuotos Lenkijos vakaruose įkurtas stovyklas, Reicho link. Žiemai atėjus tūkstančiai badaujančių kalinių buvo perkelti į vakarus. Dažniausiai apsirengę tik savo plonytėmis stovyklų uniformomis, jie turėjo eiti patys (kartais buvo vežami nedengtuose vagonuose). Vokiečių kareiviams buvo įsakyta šaudyti tuos, kurie negalėjo išlaikyti tempo ar iš viso sustodavo. Be to, tūkstančiai žuvo nuo bado, išsekimo ir šalčio, kai temperatūra nukrisdavo žemiau –17 °C. Tokie kalinių perkėlimai buvo pavadinti mirties eitynėmis.
Evakuacijos vykdytos dėl trijų priežasčių: siekiant užkirsti kelią sovietams išlaisvinti nacių žiaurumų liudininkus (kaip tai atsitiko Majdaneke, 1944 m. liepą); išsaugoti galimą kalinių darbo jėgą; laikyti žydus įkaitais, o prireikus panaudoti derybose su Sąjungininkais.
„Mirties eitynių“ padariniai yra vieni labiausiai bauginančių holokausto padarinių. Išgyvenusieji prisimena varginantį tempą ir nuolatinį žiaurumą. 1945 m. sausio mėn. vykusio vieno iš paskutiniųjų mirties eitynių iš Aušvico maršrutą galima atsekti pagal Lenkijos pakelėse kaimo gyventojų ir miestiečių įrengtus masinius kapus.
