Tam tikro lygio antisemitizmas buvo gajus visose Europos šalyse. Tačiau nacių antisemitizmo versiją sudarė trys pagrindiniai prieš žydus nukreipti judėjimai – tradicinis krikščioniškas antisemitizmas; ekonominis ir nacionalinis pasipriešinimas žydų emancipacijai ir socialinei integracijai; ir rasinis antisemitizmas pagal „kraują“. Tokius visuomenės įsitikinimus iš dalies lėmė antižydiški Vengrijos įstatymai, priimti iki 1944 m. Vokietijos invazijos, antisemitinė prieškario Lenkijos vyriausybės politika ir Vakarų Europos valdžios institucijų noras surinkti žydus ir juos deportuoti.
Krikščioniškasis mokymas žydus šimtmečius vaizdavo „Kristaus žudikais“, atsisakiusiais priimti evangelijos „tiesas“. Žydams buvo draudžiama dirbti valstybinėse institucijose, jie buvo fiziškai užpuldinėjami ir žudomi. Pogromai buvo dažni, ypač per Velykas, kai Nukryžiavimo istorija (ir grįžimas prie gėrimų po susilaikymo per Gavėnią) dažnai paskatindavo riaušes. Protestantizmas per savo reformas toliau kurstė neapykantą žydams: Martinas Liuteris nuolat priekaištavo žydams dėl jų „aklumo ir piktumo“.
Kadangi Velykos dažnai sutampa su Pascha, žydus lengva atpažinti. Per amžius piktų liežuvių paskalos suformavo kruvinų ritualų mitus: kaip žydai grobdavo krikščionių vaikus ir naudojo jų kraują macui pagaminti.
1190 m., Kryžiaus žygių laikotarpiu, Jorke dažnai buvo rengiamos riaušės prieš žydus. 1290 m. Edvardas I išvarė visus žydus iš Anglijos: jie negalėjo sugrįžti iki septynioliktojo amžiaus. Daugelis kitų šalių per ateinančius šimtmečius pasekė jų pavyzdžiu. Krikščioniškasis antisemitizmas plačiai paplito Rytų Europos miestuose ir kaimuose, kur 1939–1941 m. įsiveržė naciai. Krikščioniškasis antisemitizmas ypač buvo išplitęs devynioliktojo amžiaus Rusijos imperijoje.
Su Švietimo amžiumi atsirado ir nauja neapykantos žydams išraiškos forma. Viduramžiais žydai Europoje taip pat buvo priversti gyventi getuose (atskirose teritorijose). Kai religinius įsitikinimus keitė įsitikinimai apie visuotines žmonijos teises, daugelis žydų buvo išleisti iš getų ir galėjo pradėti vėl gyventi bei dirbti tarp kitų, ne žydų tautybės, žmonių. Literatūrinė judaizmo kultūra ir faktas, kad žydai buvo priversti imtis neįprastų veiklų, tokių kaip pinigų skolinimas, leido žydams gerai pasiruošti ir klestėti šiuolaikinėje visuomenėje. Kitiems tai kėlė pasipiktinimą. Be to, žydai nenorėjo asimiliuotis. Todėl nacionalizmo šalininkai atsargiai stebėjo jų sėkmę ir tarpvalstybinio identiteto pokyčius. Kadangi daugelyje Vakarų Europos šalių žydai įgijo politinę įtaką ir teisę balsuoti, tai pradėjo kelti nerimą ir neapykantą.
Abi neapykantos žydams srovės susijungė devynioliktame amžiuje, kai paplito įsitikinimai apie biologinį „rasinį“ skirtumą ir socialinio darvinizmo idėjos – tikėjimas, kad išgyvens tik stiprios ir grynos tautos, o „netikėlių“ sterilizacija ar net žudymas yra vienintelis kelias tai įgyvendinti. Šiuolaikiniai antisemitai žydus mato kaip grėsmę jų tautoms dėl svetimų ir abejotinų pažiūrų.
Prieškarinės Vienos meras Karlas Luegeris buvo aktyvus šios antisemitizmo pakraipos šalininkas ir beveik neabejotina, kad jis įtakojo jaunąjį Adolfą Hitlerį, jam viešint Vienoje.
Nacių antisemitizmo ideologija, kurią Hitleris išdėstė savo knygoje „Mein Kampf“, ir Trečiojo Reicho propaganda rėmėsi visais šiais elementais. Holokaustą įvykdė įvairūs Europos šalių individai, kuriuos paskatino kai kurie arba visi šie įsitikinimai.
