Holokausto aukos buvo išnaudojamos įvairiausiais būdais. Visiškai akivaizdu, kad tie, kurių nenužudydavo tik atvykus, buvo verčiami vergauti iki mirties. 1942 m. Vanzės konferencijos protokole minimas „darbo būrių“, skirtų užtikrinti „natūralų išsivalymą“, formavimas dideliu mastu.
Kaliniai privalėjo dirbti laukuose, gamyklose ir kasyklose, kurias valdė vokiečių kompanijos, o gautas pelnas atitekdavo SS. Priverstinio darbo stovyklose atrankos nebuvo vykdomos. Dirbti privalėjo visi, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar lyties.
Taip pat sistemingai buvo vykdomi aukų apiplėšimai. Į stovyklas deportuojami asmenys turėjo su savimi pasiimti lagaminus ir nurodyti ant jų savo vardus ir kilmės vietą. Nužudžius arba stovykloje užregistravus naujai atvykusius, kiti kaliniai rūšiuodavo jų turtą: išsiųsdavo į Vokietiją arba parduodavo, o lėšos būdavo skirtos SS.
Stovyklų gyventojų liudijimai teigia, kad turtai buvo didžiuliai, todėl tokiuose rūšiavimo skyriuose, kuriuos Aušvice vadino „Kanada“, tarp SS darbuotojų atsirado galimybė plisti korupcijai.
Vardan pelno buvo niekinami net aukų kūnai: išrauti auksiniai dantys buvo lydomi, o iš nuskustų plaukų gaminamos kojinės povandeninių laivų įguloms ir standinami audiniai. Su kai kuriais lagerių kaliniais buvo vykdomi medicininiai eksperimentai, kurie dažnai neturėdavo jokios mokslinės vertės. Seksualinė prievarta taip pat buvo plačiai paplitusi.
[„Kanada“: kalinių sugalvotas pavadinimas Aušvico stovyklos skyriams, kuriuose buvo rūšiuojami deportuotųjų ir nužudytųjų daiktai. Tokį pavadinimą paskatino įsitikinimas, kad Kanadoje geros klestėjimo galimybės. Aušvico muziejuje dabar eksponuojama daug šiame regione po išlaisvinimo rastų objektų, įskaitant daugiau nei 39 000 m³ batų ir beveik 4 000 lagaminų – nors tai tik nedidelė dalelė to, kas galėtų paliudyti apie procesus, vykusius per trejus „Galutinio sprendimo“ plano įvykdymo metus.]
