Naciai žydus pradėjo persekioti 1933 m. balandį, išleidę Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymą, kuris pasmerkė daugelį „politiškai nepatikimų“ darbuotojų bedarbystei. Vėliau šis įstatymas pavirto įvairiais valstybės ir federaliniais aktais, draudžiančiais žydams ir kitiems ne arijų atstovams užsiimti tam tikra veikla, dalyvauti organizacijose, akademinėse institucijose, socialinio gyvenimo ir meno srityse, įskaitant gyvus ir transliuojamus pasirodymus. „Niurnbergo įstatymai“, teisiškai draudžiantys Vokietijos piliečiams socialinį ir asmeninį kontaktą su žydais, tapo ypač svarbi šio proceso dalimi.
Profesinės ir kitos organizacijos ėmėsi taikyti prieš žydus nukreiptas priemones įstatymams dar neįsigaliojus. Šis procesas žinomas kaip kumuliacinis radikalėjimas.
[Kumuliacinis radikalėjimas: vokiečių istoriko Hanso Mommseno sugalvotas terminas, skirtas apibūdinti tai, kaip vokiečių verslas, profesinės organizacijos ir net fiziniai asmenys engė žydus, išskirdami juos iš Vokietijos visuomenės, viršydami nacių režimo įvestus reikalavimus.]
