Antrojo pasaulinio karo metu iš beveik 6 000 Danijos žydų mirė tik apie 120. Tai lėmė trys aplinkybės. Pirma – Danijos pareigūnai ir civiliai atsisakė bendradarbiauti su naciais žydų klausimu; antra – okupantai Danijos institucijoms suteikė daug autonomijos; trečia – politinė situacija siūlomos masinės deportacijos metu vokiečiams sukėlė abejonių dėl operacijos sėkmės. Prie situacijos prisidėjo negausi ir vieninga Danijos gyventojų populiacija, kuri visoje šalyje sugebėjo susitelkti ir pasirūpinti gerai pritapusių vietinių žydų saugumu: iš pradžių juos slėpė, o vėliau padėjo pabėgti į neutraliąją Švediją.
Vokietijos kariuomenė į Daniją įsiveržė 1940 m. Tuo metu bendras žydų skaičius šalyje siekė apie 7 500: vietinė maždaug 6 000 žydų populiacija išaugo dėl pabėgėlių iš Vokietijos ir Rytų Europos. Danijai, kaip „arijų“ tautai, buvo suteikta beveik visiška vidaus reikalų autonomija. Danijos vyriausybė atsisakė priimti diskriminuojančius įstatymus dėl žydų ir jų turto.
1943 m. rugpjūčio mėn. Danijos vyriausybė nusprendė atsistatydinti ir nevykdyti vokiečių potvarkių dėl rezistentų ir diversantų, o Vokietija Danijoje paskelbė karo padėtį. 1943 m. rugsėjo mėn. Hitleris patvirtino SS generolo Wernerio Besto prašymą deportuoti Danijos žydus. Tačiau Bestas pradėjo abejoti dėl politinės šių veiksmų naudos ir įspėjo Danijos piliečius (išskyrus žydus). Danijos pareigūnų, žydų bendruomenės lyderių ir Danijos piliečių tinklas perkėlė žydus į slaptavietes, daugiausia pakrantės regionuose. Maždaug per mėnesį žvejai perkėlė pabėgėlius į neutraliąją Švediją. Kolektyvinių pastangų dėka per spalio 1 d. vykusį žydų suėmimą jų rado labai nedaug. Operacija dar labiau strigo dėl bendradarbiauti atsisakiusios Danijos policijos: Buvo rasti tik apie 470 žydų, kurie buvo ištremti į Tereziną. Beveiki visi 1943 m. pabėgę žydai 1945 m. grįžo į Daniją.
