Lenkė Irena Sendler (1910–2008 m.) buvo socialinė darbuotoja, padėjusi Varšuvos žydams vokiečių okupacijos metu. 1942 m. rudenį įkūrus Žegotą, ji tapo aktyvistų lydere. Nuo 1943 m., eidama vaikų skyriaus vadovės pareigas, ji pasinaudojo savo turimais globos namų ir kitų institucijų kontaktais, ieškodama prieglobsčio vaikams. Tikslus jos išgelbėtų vaikų skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad jis gali siekti 2 500.
Kai Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai okupavo Varšuvą, Sendler buvo tik 29-erių. Prašydama leidimo patikrinti sanitarines Varšuvos geto, kuris nuo 1940 m. lapkričio buvo izoliuotas nuo visuomenės, gyventojų sąlygas, ji rizikavo savo gyvybe. Pasinaudojusi leidimu, daugeliui ji padėjo pabėgti iš geto. Po 1942 m. Didžiosios deportacijos buvo įkurta Žegota, o Sendler tapo šios organizacijos aktyvistų lydere, pasišventusia padėti išgyvenusiems pabėgti ir surasti prieglaudą.
1943 m. rugsėjį Sendler buvo paskirta eiti vaikų skyriaus vadovės pareigas ir padėjo po galutinio geto sunaikinimo išgyvenusiems vaikams rasti prieglaudą Varšuvos ir Liublino miestų ir jų apylinkių vaikų namuose bei religinėse institucijose. 1943 m. spalį ji buvo suimta ir pasodinta į Pawiak kalėjimą, kur buvo kankinama ir nuteista mirties bausme. Tačiau lenkų pogrindis papirko teisėsaugos pareigūnus ir 1944 m. vasarį ji išėjo į laisvę. Grįžusi į laisvę, Sendler kurį laiką slapstėsi, o vėliau tęsė darbą pasipriešinimo judėjime. Paprašyti paaiškinti savo veiksmus, ji atsakė: „Tėtis mane išmokė neklausti skęstančiojo, ar jis moka plaukti, o tiesiog jį išgelbėti.“ 1965 m. jai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio titulas. Ji mirė Varšuvoje 2008-aisiais, sulaukusi 98 metų.
