Kaip totalitarinis režimas, nacistinė Vokietija savo ideologiją, įskaitant ir antisemitizmą, kišo Vokietijos visuomenei visais įmanomais būdais. Propagandos ministerija, vadovaujama Jozefo Gėbelso, kontroliavo vokiečių kultūrinį gyvenimą, o profesinės organizacijos, jaunimo judėjimai ir darbo jėgos kontrolė užtikrino, kad būtų nedaug vietų, kur žmonės galėtų pasislėpti nuo vokiškosios ideologijos. Nereikėtų pamiršti, kad propagandai skleisti tinkamą aplinką sudarė šimtmečius skleista neapykanta žydams ir sukurtas neigiamas žydų įvaizdis.
Spauda, kuriai vadovavo Gėbelso ministerija, skleidė savo auditorijai pritaikytą antisemitinę propagandą. Užkietėję naciai prenumeravo niekšišką ir beveik pornografinį Juliaus Streicher savaitinį laikraštį „Der Sturmer“, o kiti laikraščiai turėjo laikytis griežtų reikalavimų dėl informacijos sklaidos, nes kitaip rizikavo būti ištremti į koncentracijos stovyklas. Radijas, naujienų laidos, teatras ir muzika – visur vyravo ta pati ideologinė kryptis.
Kinas, tapęs 1930-ųjų atradimu, buvo pagrindinė propagandos sklaidos priemonė. Siekiant sustiprinti eugeninės ir rasinės politikos ideologiją buvo kuriami „dokumentiniai“ filmai. Tokiuose filmuose nuo fizinės ar psichinės negalios kenčiantys žmonės vadinami „našta“. 1940 m. filme „Der ewige Jude“ (amžinasis žydas) badaujantys ir pažeminti Varšuvos ir Lodzės getų gyventojai ir šiurpūs ritualiniai gyvūnų skerdimai parodyti kaip „įprasta“ žydų kasdienybė. Net režimo priešininkai pripažino galingą filmo poveikį. Gėbelsas taip pat palankiai vertino propagandinių vaidybinių filmų kūrimą. Filmai, pavyzdžiui, „Jud Suss“ arba „The Rothschilds“ (abu išleisti 1940 m.), pasitelkiant romantiškus ir jaudinančius epizodus dar labiau sustiprino žiūrovų antisemitinę ideologiją. Tokie filmai buvo skirti atitraukti žmonių dėmesį nuo karo tikrovės.
Nacių propaganda pirmiausia buvo nukreipta į jaunimą. Vienas žalingiausių antisemitinių idėjų sklaidos būdų buvo mokyklų programos. Neatsiliekant nuo labai aukšto mokytojų nacifikacijos lygio, mokyklų programą papildė „Rasių mokslas“, o vaikai buvo mokomi, kokiomis „savybėmis“ pasižymi žydų ir kitų tautybių žmonės, kurie neatitinka nacių visuomenės vizijos. Kituose dalykuose taip pat buvo neapsieita be ideologijos brukimo, pavyzdžiui, vienoje matematikos egzamino užduočių klausiama, kiek maisto suvartojo „beverčiai“. Nors nuolatinė propaganda mokykloje ir vakariniai jaunimo organizacijų susibūrimai sukėlė tam tikrą jaunimo cinizmą ir maištą, daugelis jų visą laiką buvo veikiami vienokios ar kitokios propagandos.
Pastebėta nemažai bandymų pasipelnyti iš propagandos bangos. Pavyzdžiui, 1938 m. Streicherio knyga „Der Giftpilz“ (nuodingas grybas) buvo plačiai naudojama mokyklose. Tais pačiais metais Drezdeno kompanija „Günther & Co.“ išleido vaikišką stalo žaidimą „Juden Raus!“ (žydai, lauk!), kuriame žaidėjai turėjo rinkti „žydus“ ir „deportuoti“ juos į Palestiną. Nors džiugus rinkodaros užrašas ant žaidimo dėžutės liudijo socialinį antisemitizmo priimtinumą, jis sulaukė SS kritikos dėl nacių užduočių menkinimo ir galimo tarptautinės arenos nepritarimo.
