1945 m. Bulgarijos žydų populiacija išliko beveik nepakitusi nuo 1939 m. – apie 50 000 arba 0,8 % visų Bulgarijos gyventojų. Žydų populiaciją išsaugoti padėjo bažnyčios lyderių, parlamentarų koalicijos ir eilinių gyventojų protestai visoje šalyje. Tačiau „senosios“ Bulgarijos žydų išgelbėjimas kainavo – daugiau nei 11 000 žydų buvo ištremti iš Makedonijos ir Trakijos regionų.
Bulgarija išliko neutrali, kol 1941 m. kovo mėn., mainais už teisę į Makedonijos ir Trakijos kontrolę, ji prisijungė prie vokiečių sąjungininkų („Axis“). Vokietijos antisemitinius įstatymus, įskaitant reikalavimą dėvėti geltoną žvaigždę, Bulgarija jau buvo patvirtinusi 1941 m. sausį, kai patvirtino savo Tautos gynybos įstatymą. Tačiau sistemoje numatytos išimtys veteranams, asmenims, priėmusiems krikščionybę ir gyvenantiems mišriose santuokose, sušvelnino šio įstatymo poveikį. 1942 m. birželio mėn. buvo įkurtas Žydų klausimų komisariatas, kurio paskirtis buvo įgyvendinti priimtus įstatymus ir įkurti getus; jam vadovavo antisemitas nacionalistas Aleksandras Belevas.
1943 m. sausį iš Berlyno atvyko Adolfo Eichmanno pasiuntinys, Theodoras Danneckeris. Danneckeris ir Belevas sutarė, kad iš Bulgarijos turi būti deportuota 20 000 žydų. 1943 m. kovą iš Makedonijos ir Trakijos 11 343 žmonės buvo deportuoti į Aušvicą ir Treblinką, o „senojoje“ Bulgarijoje (teritorija iki 1941 m.) prasidėjo žydų suėmimai ir getų kūrimai.Tačiau iki to politinė ir karinė situacija šalyje pasisuko prieš vokiečius. Regionuose areštus stebėję parlamentai, išreikšdami savo protestą, pasirašė atvirą laišką Bulgarijos karaliui Borisui III, kuriame jie prašė nutraukti „išskirtines ir žiaurias priemones [...], dėl kurių vyriausybė ir visa tauta gali būti apkaltinti masinėmis žudynėmis“. Sofijos stačiatikių metropolitas Stefanas perspėjo karalių Borisą III: „Dievas stebi tavo veiksmus iš dangaus“. Karalius Borisas III priėmė sprendimą evakuoti Sofijos žydus į priemiesčius, tačiau eiliniams miestiečiams šis sprendimas atrodė nesąžiningas. Daugelis evakuotų žydų slapstėsi priemiesčiuose, o 1943 m. rugpjūtį Vokietijos ambasadorius Sofijoje pranešė Berlynui, kad trėmimai bus atnaujinti tik pagerėjus politinei ir karinei padėčiai.
