Vokietijoje gyvenančius žydus pareigūnai identifikuodavo naudodamiesi įprastais valstybiniais įrašais. Tai gyventojų surašymai, mokesčių deklaracijos, sinagogų narysčių sąrašai, parapijos įrašai (atsivertusiems žydams), įprastos, tačiau privalomos policijos registracijos formos, giminaičių ir kaimynų apklausos bei savivaldybės pareigūnų pateikta informacija.
Nacistinės Vokietijos arba jų partnerių okupuotose teritorijose žydai daugiausia buvo identifikuojami pagal žydų bendruomenės narių sąrašus, asmeninius tapatybę patvirtinančius dokumentus, gyventojų surašymus, policijos įrašus ir vietinius žvalgybos tinklus. Vokietijos rasių įstatymas „žydais“ identifikavo tuos asmenis, kurių bent trys seneliai, nepriklausomai nuo jų religinių pažiūrų, buvo žydai. Formalizuojant ir įtvirtinant nacių rasines teorijas, atsivertimai į krikščionybę buvo paskelbti neteisėtais dviem kartoms atgal.
