„Niurnbergo įstatymais“ vadiname du 1935 m. rugsėjo mėn. nacistinės Vokietijos išleistus įstatymus: Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymą ir Reicho pilietybės įstatymą.
Vokiečių kraujo ir garbės apsaugos įstatymas draudė žydų ir ne žydų vokiečių santuokas, kriminalizavo jų seksualinius santykius ir uždraudė žydams įdarbinti jaunesnes nei 45 m. vokietes moteris kambarinėmis.
Reicho pilietybės įstatymas buvo skirtas nustatyti, kam taikomas pirmasis įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Vokietijos piliečiais galėjo būti tik „vokiško ar giminingo kraujo“ asmenys, o iš žydų, kaip rasės atstovų, buvo atimta Vokietijos pilietybė ir suteiktas „valstybės subjektų“ statusas. Šis įstatymas žydą apibrėžė kaip asmenį, turintį tris arba daugiau žydų tautybės senelius, įskaitant atsivertusius į krikščionybę ir tokių atsivertusiųjų vaikus bei anūkus.
„Niurnbergo įstatymai“ asmeniškai ir iš pagrindų pakeitė kiekvieno Vokietijos žydo gyvenimą. Jie taip pat paskatino naują spontaniškų draudimų žydams dalyvauti vokiečių gyvenime bangą, žinomą kaip [kumuliacinis radikalėjimas].
[Kumuliacinis radikalėjimas: vokiečių istoriko Hanso Mommseno sugalvotas terminas, skirtas apibūdinti tai, kaip vokiečių verslas, profesinės organizacijos ir net fiziniai asmenys engė žydus, išskirdami juos iš Vokietijos visuomenės, viršydami nacių režimo įvestus reikalavimus.]
