Pirmoji Vokietijos koncentracijos stovykla Dachau buvo atidaryta 1933 m., kai Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Anksčiau joje buvo laikomi politiniai kaliniai. Neužilgo ji išsiplėtė ir tapo pavyzdžiu kitoms koncentracijos stovykloms Europoje.
Kitos Vokietijoje iki 1939 m. įkurtos didžiosios koncentracijos stovyklos: Buchenvaldas, Ravensbrukas, Sachsenhauzenas ir Dora-Mittelbau; Austrijoje – Mauthauzenas.
Karo metu stovyklos buvo kuriamos visoje nacių okupuotoje Europoje: „Theresienstadt“ arba Terezinas Čekoslovakijoje; Štuthofas ir Gross-Rosenas Lenkijoje; Westerborkas Nyderlanduose; Drancy Prancūzijoje.
Pagrindinės mirtininkų stovyklos, kuriose žuvo daugiau nei 3 000 000 žydų, buvo Aušvicas-Birkenau, Belzecas, Chelmnas, Majdanekas, Treblinka ir Sobiboras, visos Vokietijos okupuotoje Lenkijoje.
Karo pabaigoje Bergen-Belseno stovykla, kuri iš pradžių buvo skirta privilegijuotiems kaliniams, kuriuos galima iškeisti, išsiplėtė ir tapo per Europą gabenamų žydų surinkimo centru, nepasiekiamu į priekį besiveržiantiems Sąjungininkams. Rudenį ir žiemą tarp 1944 ir 1945 m. Aušvico ir kitų stovyklų kaliniai buvo perkelti čia (dažnaimirties eitynėmis), todėl stovyklos gyventojų skaičius viršijo didžiausią numatytą – iki 10 000. 1945 m. stovyklą pasiekę britai rado apie 60 000 išgyvenusiųjų, badaujančių ir mirštančių nuo ligų tarp tūkstančių nepalaidotų lavonų.
[Dachau: pirmoji nacių koncentracijos stovykla, įkurta 1933 m. režimo priešininkams kalinti. Ji tapo SS mokymų centru ir pavyzdžiu kitoms koncentracijos stovykloms.
1937 m. ji buvo praplėsta ir veikė iki 1945 m. Žiaurios gyvenimo sąlygos, priverstinis darbas ir medicininiai eksperimentai dar labiau padidino aukų skaičių, tačiau, kiek iš viso, taip ir lieka neaišku. Karo metu čia mirė mažiausiai 28 000 žmonių, iš kurių nemažai į stovyklą pateko per mirties eitynes. 1945 m. balandžio 29 d. stovyklą išlaisvino amerikiečių būriai.]
[Ravensbrukas: įkurtas 1939 m., buvo išskirtinai moterims skirta koncentracijos stovykla. Ji įkurta maždaug penkiasdešimt mylių nuo Berlyno. Nors viskas prasidėjo tik nuo 900 moterų, tačiau 1942 m. kalinių skaičius išaugo iki 10 000, o 1945 m. sausio mėn. stovykloje buvo daugiau nei 50 000 moterų.
Moterys į šią stovyklą buvo siunčiamos iš daugiau nei 30 šalių ir buvo kalinamos dėl įvairiausių priežasčių. Politiniai oponentai, „asocialūs“ asmenys, Jehovos liudytojai, „tinginiai“ ir tie, kurie pažeidė rasės įstatymus, buvo kalinami kartu su įprastais nusikaltėliais. Visų grupių atstovės privalėjo dirbti. Karo pabaigoje tai buvo daugiau nei 40 pagalbinių stovyklų administracinis centras. Medicininiai eksperimentai ir seksualinis išnaudojimas buvo dažni Ravensbruko stovykloje. 1945 m. balandį SS apsaugininkai išvedė 20 000 moterų į mirties eitynes. Neužilgo, 1945 m. balandžio 29–30 d. Raudonoji Armija išvadavo stovyklą.]
