Antrojo pasaulinio karo pradžioje nacistinės Vokietijos vykdomi žydų persekiojimai ir priespauda Vokietijoje ir nacių okupuotoje Europoje suintensyvėjo. Tarptautinės žydų organizacijos ir iš okupuotų šalių ištremtosios vyriausybės teikė informaciją Sąjungininkų vyriausybėms ir visuomenėms apie žydų įkalinimą getuose ir jų deportaciją į koncentracijos stovyklas. Nors šie pranešimai ne visada buvo visiškai tikslūs, bendras plačiai paplitusių persekiojimų vaizdas buvo aiškus.
Dar 1939 m. gruodžio 7 d. „New York Times“ skyrė daug dėmesio viešam protestui, organizuotam Pasaulio žydų kongreso vykdomojo komiteto, prieš priverstinį lenkų žydų perkėlimą į „rezervatą“ Liublino apygardoje, kur su jais buvo elgiamasi nežmoniškai, verčiama badauti.
Prabėgus dvejiems metams, 1942 m birželio 30 d. tas pats laikraštis išspausdino straipsnį su antrašte „Naciai nužudė 1 000 000 žydų“, kuriame Pasaulio žydų kongresas pateikė iš lenkų vyriausybės Londone gautą informaciją apie nacių Rytų Europoje įrengtą „didžiulę žydų skerdyklą“.
Panašūs straipsniai pasirodė ir britų spaudoje: 1942 m. birželį „Daily Telegraph“ publikavo straipsnį apie Europos žydų likimą ir „didžiausias žudynes pasaulio istorijoje“, nors straipsnis buvo išspausdintas tik penktame iš šešių laikraščio puslapyje.
1942 m. rugpjūtį JAV Valstybės departamentas ir Britų užsienio reikalų ministerija gavo Pasaulio žydų kongreso atstovo Ženevoje Gerharto M. Riegnerio telegramą, iš kurios sužinojo apie Vokietijos vyriausybės planą sutelkti, deportuoti ir sunaikinti visus Rytuose okupuotų ar kontroliuojamų šalių žydus, taip visiems laikams išsprendžiant Europos žydų klausimą.
