Kai naciai privertė žydus gyventi getuose, buvo suformuotos tarybos, kurių nariais tapdavo bendruomenės įžymybės, o jų tikslas buvo rūpintis pagrindiniais getų gyventojų socialiniais klausimais, palaikyti ryšius su Vokietijos valdžios institucijomis ir užtikrinti, kad būtų vykdomi nacių nurodymai ir įstatymai.
Tarybų veiklos eigoje naciai pareikalaudavo tarybų (vadintų Judenratai, vokiškai vienaskaita Judenrat) pirmininkų sudaryti žydų sąrašus jų deportacijai. Tie Judenratų lyderiai, kurie atsisakė bendradarbiauti, buvo pašalinti iš pareigų, kartais nužudyti, o juos pakeisdavo vokiečiams paklusnūs asmenys.
Adam Czerniakow buvo Varšuvos geto Judenrato pirmininkas, nusižudė 1942 m. liepos 22 d., tačiau nesutiko prisidėti prie žydų sąrašų sudarymo. Kiti Judenrato lyderiai bendradarbiavo su vokiečiais, tikėdamiesi išgelbėti bent kažkiek žydų. 1942 m. rugsėjį Chaimas Mordechajus Rumkowskis, Lodzės geto atstovas kvietė geto gyventojus padėti surinkti vaikus ir senolius deportacijai, kad „nukirsdami galūnes, jie galėtų išsaugoti likusį kūną“.
Dažnai Judenrato nariai savo getuose bendradarbiaudavo su žydų pogrindžiu.
Nacių koncentracijos stovyklose pasirinktiems kaliniams, kuriuos vadino kapos, būdavo paskiriama prižiūrėti kitus kalinius. Dažnai tokie išrinktieji yra kaltinami žiaurumu, apie tai gausiai pasakoja pokario liudijimai ir memuarai. Po karo tam tikri Judenrato nariai ir kapos buvo teisiami Lenkijoje ir kitose šalyse, taip pat vyko garbės teismai Perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje. Daugelis kapų buvo apkaltinti ir teisiami Izraelyje.
