Genocido terminą 1944 m. sukūrė Lenkijos žydas teisininkas Rafaelis Lemkinas. Tai reiškia tam tikros grupės visišką arba dalinį sunaikinimą dėl tos grupės tautinės, etninės, rasinės ar religinės tapatybės.
1948 m. gruodį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Konvenciją dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir baudimo už juos, Konvencija tarptautine teise įtvirtino genocidą kaip nusikaltimą. Šioje Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardytos 5 veikos, kuriomis siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kurią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:
- tos grupės narių žudymas;
- rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;
- tyčinis sudarymas
tai grupei tokių gyvenimo sąlygų,
kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; - priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, naudojimas;
- prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.
Konvencija taip pat aiškiai nustatė, kad už bandymą įvykdyti genocidą, taip pat už kurstymą ir bendrininkavimą vykdant nusikaltimus pagal Konvenciją gresia baudžiamoji atsakomybė. Po 1945 m. pasaulyje įvyko dar daug genocido akcijų.
