Rasiniai nacių įstatymai, vadovaujantis rasiniais skirtumais, atskyrė, kas yra žydas ir kas ne, klaidingai teigdami, kad žydų tapatybė paveldima biologiškai. Nuo 1939 iki 1945 m. daugelis Europos žydų privalėjo dėvėti žydų skiriamuosius ženklus, kad policijai būtų paprasčiau įgyvendinti rasinius nacių įstatymus. Tai užtikrino Heidricho apibūdintą „žydų kontrolę budriomis visų gyventojų akimis“. Be to, koncentracijos stovyklose kalintys žydai visada nešiojo specialius kalinių identifikavimo ženklus – spalvotus trikampius. Nors „Geltonoji žvaigždė“ tapo svarbiu holokausto simboliu, dėl dizaino ir spalvų skirtumų tiksliau juos vadinti tiesiog skiriamaisiais ženklais.
Žydai dažnai turėdavo dėvėti išskirtinio dizaino ar specifinės spalvos drabužius dar šimtus metų iki holokausto. Anksčiausiai užfiksuoti žydų skiriamųjų ženklų naudojimo atvejai nustatyti Bagdade, IX ir X a. Pirmasis įrašas apie tokią praktiką Europoje padarytas dar 1215 m. Ketvirtosios Laterano tarybos laikais, prieš prasiveržiant smurto ir išpuolių prieš žydus bangai. Skiriamųjų ženklų ir drabužių naudojimas sustiprino bendruomenių susiskaldymą ir pavertė žydus lengvai pastebimais taikiniais persekiotojams ir smurtautojams.
Holokausto metu lageriuose kalintys žydai buvo priversti nešioti Dovydo žvaigždę, sudarytą iš dviejų trikampių – geltono (kuris reiškė, kad vadovaujantis rasiniais nacių įstatymais jie buvo laikomi žydais) ir kitos spalvos, o tai pabrėžė specifinį jų priešiškumą. Dauguma žydų buvo priskirti prie politinių kalinių, todėl jų skiriamąjį ženklą sudarė raudonas trikampis (skiriamasis politinių kalinių ženklas), uždėtas ant geltonos spalvos trikampio.
Vyriausybėje tarnaujantys žydai (okupuotoje Lenkijoje, netapusioje Vokietijos dalimi) privalėjo dėvėti skiriamuosius ženklus nuo 1939 m. lapkričio. Tai buvo baltas raištis su mėlyna Dovydo žvaigžde. Jį turėjo dėvėti visi vyresni nei 10 metų žydai. Po 1941 m. birželio vokiečių įsiveržimo į SSRS, panašios priemonės buvo taikomos ir Sovietų Sąjungoje gyvenantiems žydams.
Vokietijoje ir Reiche pirmieji pasiūlymai identifikuoti žydus skiriamaisiais ženklais buvo pateikti 1938 m., tačiau buvo atmesti dėl galimos tokių veiksmų įtakos getų atsiradimams. Nuo 1941 m. rugsėjo 1 d. visi Reiche gyvenę žydai privalėjo dėvėti geltoną žvaigždę. Netrukus pirmieji vokiečių žydai buvo ištremti į Rytus. Vartelando ir Silezijos getuose žydai kur kas anksčiau buvo priversti nešioti skiriamuosius ženklus. Slovakija ir Rumunija taip pat pradėjo naudoti skiriamąsias žvaigždes 1941 m. rugsėjį.
Belgijoje, Nyderlanduose ir Vokietijos okupuotoje Prancūzijoje skiriamosios žvaigždės pradėtos naudoti 1942 m. pavasarį, vykdant masinius žydų trėmimus. 1942 m. rugpjūtį Bulgarijoje įsigaliojo potvarkis dėvėti žvaigždes, tačiau santykinai nedaug žydų jas dėvėjo. 1944 m. kovo mėn., po vokiečių invazijos, reikalavimą dėvėti žvaigždę įvedė ir Vengrija, ji buvo paskutinė.
